Pereiti prie turinio

Le Figaro

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Le Figaro

Dienraščio „Le Figaro“ pirmasis puslapis
(1914 m. rugpjūčio 4 d.)
ValstybėPrancūzijos vėliava Prancūzija
KalbaPrancūzų
TipasDienraštis
FormatasBerliner
SavininkasGroupe Figaro (Dassault)
RedaktoriusAlexis Brézet[1]
Įsteigta1826 m. sausio 15 d. (1826-01-15)
Politinis spektrasCentro dešinė[2][3][4][5]
BūstinėParyžius, Prancūzija
Tiražas354 853 (2022)[6]
ISSN0182-5852
Svetainėwww.lefigaro.fr

„Le Figaro“ – Prancūzijos nacionalinis dienraštis, leidžiamas nuo 1826 m. Paryžiuje.[7] Tai seniausias Prancūzijos laikraštis ir didžiausias po „Le Monde“.[8][9] Leidžiamas Berliner formatu. Tiražas – apie 350 000 egzempliorių (2022).[6]

Nuo 2012 m. „Le Figaro“ vyr. redaktorius yra Aleksi Brezė. Nuo 2004 m. laikraštis priklauso leidybos bendrovei „Dassault Group“.[10] Laikraščio priedai: „Le Figaro Magazine“ (nuo 1978), „TV Magazine“, „Evene“ ir kt.[7]

Istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmasis dienraščio numeris (1826 m. sausio 20 d.)

„Le Figaro“ įsteigtas 1826 m. kaip satyrinis savaitraštis.[11][12] Pavadintas pagal prancūzų dramaturgo Pjero Ogiusteno de Bomaršė komedijos „Figaro vedybos“ (Le Mariage de Figaro) veikėją Figarą. 1866 m. „Le Figaro“ tapo dienraščiu.[13] Pirmasis kasdienis leidimas ėjo 56 000 egzempliorių tiražu. Redakcinė linija buvo rojalistinė.[14]

1909 m. „Le Figaro“ paskelbė Filipo Tomazo Marinečio parašytą manifestą, pradėjusį futurizmo įsigalėjimą mene.[15] 1922 m. „Le Figaro“ įsigijo milijonierius Fransua Koti.[16] Antrojo pasaulinio karo metu „Le Figaro“ nebuvo leidžiamas.[7] Po karo tapo aukštesnės viduriniosios klasės balsu ir toliau išlaiko konservatyvią poziciją.[10]

1975 m. „Le Figaro“ įsigijo prancūzų spaudos magnatas Roberas Hersanas. Nuo 2004 m. laikraštį valdo aviacijos pramonės bendrovės „Dassault Aviation“ vadovas Seržas Daso.[11] Daso šeima valdo 80 % laikraščio akcijų per savo žiniasklaidos antrinę įmonę „Groupe Figaro“.[11]

2006 m. „Le Figaro“ buvo uždraustas Egipte ir Tunise, nes „skelbė straipsnius, įžeidžiančius islamą“.[17][18] 2009 m. laikraštis perėjo prie Berliner formato.[19]

Tiražas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Laikraščio „Le Figaro“ tiražo istorija:[20]

Metai 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010
Tiražas 366 690 360 909 366 529 369 108 369 706 365 083 337 118 332 818 338 618 330 482 323 991 325 509
Metai 2011 2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018 2019 2020
Tiražas 329 367 330 952 324 170 320 732 317 152 311 127 312 994 313 694 329 462 331 927

Logotipai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • ~1820 m.
    ~1820 m.
  • ~1920 m.
    ~1920 m.

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ „Brexit: Europe's media eye more referendums“. BBC News (britų anglų). 2016-06-27. Nuoroda tikrinta 2020-06-09.
  2. ↑ Martin, Thomas; Binet, Laurent (2018). „Left Versus Right, or Mainstream Versus Margins? Divisions in French Media and Reactions to the 'Brexit' Vote“. In Anthony Ridge-Newman; Fernando León-Solís; Hugh O'Donnell (eds.). Reporting the Road to Brexit: International Media and the EU Referendum 2016. Springer. p. 146. ISBN 978-3-319-73681-5.
  3. ↑ Anna Galluzzi, red. (2014). Libraries and Public Perception: A Comparative Analysis of the European Press. Elsevier. p. 29. ISBN 9781780634258.
  4. ↑ Eric Kaufmann, red. (2019). Whiteshift: Populism, Immigration, and the Future of White Majorities. Abrams. ISBN 9781468316988. „Two newer stars on the French right are Renaud Camus, author of Le Grand Remplacement (The Great Replacement) and Éric Zemmour, an observant Jew of Algerian provenance who wrote for the centre-right.“
  5. ↑ Semi Purhonen; Riie Heikkilä; Irmak Karademir Hazir, eds. (2018). Enter Culture, Exit Arts?: The Transformation of Cultural Hierarchies in European Newspaper Culture Sections, 1960–2010. Routledge. p. 15. ISBN 9781351728041.
  6. ↑ 6,0 6,1 „Le Figaro − History“. Alliance pour les chiffres de la presse et des médias (prancūzų). n.d. Suarchyvuota iš originalo 24 June 2023. Nuoroda tikrinta 24 June 2023.
  7. ↑ 7,0 7,1 7,2 „Le Figaro“. vle.lt. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-07-13.
  8. ↑ „Le Figaro - French newspaper“.
  9. ↑ „Quel bilan pour la presse en 2020?“ [What balance sheet for the press in 2020?]. Europe 1 (prancūzų). Agence France-Presse. 11 February 2021. Suarchyvuota iš originalo 5 December 2021. Nuoroda tikrinta 24 June 2023.
  10. ↑ 10,0 10,1 „The press in France“. 11 November 2006 – via news.bbc.co.uk.
  11. ↑ 11,0 11,1 11,2 „The press in France“. BBC. 11 November 2006. Nuoroda tikrinta 22 November 2014.
  12. ↑ „Media Landscape Media Claims“ (PDF). European Social Survey. May 2014. Suarchyvuotas originalas (PDF) 16 August 2014. Nuoroda tikrinta 12 January 2015.
  13. ↑ „Historical development of the media in France“ (PDF). McGraw-Hill Education. Suarchyvuotas originalas (PDF) 25 February 2015. Nuoroda tikrinta 24 February 2015.
  14. ↑ Alan Grubb, The Politics of Pessimism: Albert de Broglie and Conservative Politics in the Early Third Republic
  15. ↑ Simonetta Falasca-Zamponi (1992). The aestheticization of politics: A study of power in Mussolini's fascist Italy (PhD thesis). University of California, Berkeley. p. 67. ISBN 979-8-207-42060-8. Šablonas:ProQuest.
  16. ↑ Janet Flanner (3 May 1930),"Perfume and Politics", The New Yorker. Republished 7 May 2005. Nuoroda tikrinta 27 January 2007.
  17. ↑ „The impact of blasphemy laws on human Rights“ (Policy Brief). Freedom House. Nuoroda tikrinta 29 September 2013.
  18. ↑ „Tunisia, Egypt ban newspaper editions on controversy over pope's comments“. CPJ. New York. 27 September 2006. Nuoroda tikrinta 29 September 2013.
  19. ↑ „Le Figaro“. Euro Topics. Suarchyvuotas originalas 13 April 2015. Nuoroda tikrinta 25 February 2015.
  20. ↑ Media Policy: Convergence, Concentration & Commerce. SAGE Publications. 24 September 1998. p. 10. ISBN 978-1-4462-6524-6. Nuoroda tikrinta 3 February 2014.

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Le_Figaro&oldid=7352234"